The more you steal, the more Lithuanians respect you. - T.S.

Friday, 26 February 2016

Multitaskerė v1.0: make-ups, politics and music

Grįžau po stand-up'o ir jau trečia valanda skaitau grožio ir madų puslapius. Prieš kelis metus nė viena draugė manęs neįsivaizdavo to darančios, bet va tai tau.

Tapti apžvalgininke yra so 10 years ago, kaip ir rašyti blogą, bet - why not. Tačiau aš visai noriu sugrįžti į šitą žaidimą ir nemesti visko į feisbuką. Gal reik pabandyt. Bent vieną kartą. Nes didelė bėda, kad aš negaliu domėtis fakin vienu dalyku. I need a lot.

Aš perdedu. Bet kartais mes visi silpni.

1. Aš už jus perskaičiau 20 skirtingų šaltinių straipsnių ir pateikiu, koks make-up bus madingas:
Akys: blizgučiai, auksinė, mėlyna, karamelinė, švelniai išblendintas juodas eyelineris;
Lūpos: raudona arba tamsios spalvos, gali būti oranžinės;
Veidas: bronzinė, karamelinė, spindesys (net naudojant vazeliną), netikros strazdanos.

Daugelis siūlo nebe tokią jau ir naujieną, tačiau vadinamąjį maksimalizmą - koncentruotis į vieną detalę, beveik nieko nedarant kitoms veido dalims, pavyzdžiui:
- super ryškios lūpos
- ypač ryškūs akių šešėliai ir jokio tušo
- tik tušas bei sulipusios blakstienos
- pabrėžtas viršutinis kontūras ir tušas tik viršutinėms blakstienoms
- ryškūs antakiai
- skruostų kontūrinimas

Keli paminėjo glitter tear, Prados auksines lūpas arba tamsias, neįprastų ir šaltų atspalvių lūpas, bet man visada iškyla tas realistinis klausimas - ar pamatysi tai gatvėje?

2. Visą gyvenimą verkiu dėl savo spuoguotos, mišrios odos ir kad nežinau, ką su ja daryti, bet bėda turbūt ta, kad per mažai bandau ir stengiuos su ja kažką padaryti. Na, faktas vienas: vien tik mechaniniai kosmetologės odos valymai, kasdienis prausiklis ir kremas riebiai odai nepadės. Mano gyvenime trūksta dermatologės. It should be my number one thing on to-do list.

Bet be riebių dalykų, yra ir labai sausų problemų: rankos ir lūpos. Ypač lūpos. Ypač šitas straipsnelis. Kurį perskaičius pirmiausia aš paėmiau vazeliną ir įsitikinau, kad priklausau tam anoniminių sausų lūpų klubui. Gėda. Eidama į koncertą festivalyje su savimi pasiimsiu vazeliną, o telefoną paliksiu palapinėje ir čia yra true story. Tačiau priklausau raudonų lūpų klubui, bet čia jau nieko naujo. Proud of that.

3. Buvau Res Publica diskusijoje apie gimstamumą, jaunas šeimas ir pensininkus. Šioje vietoje būtina paminėti, kad aš buvau suabejojus savo liberalumu, vis pamstydavau, kad turiu ir konservatoriško požiūrio. Tai tikrai nėra vienintelė svarbi politinė tema, bet tikiu, kad jos užteko tokioms abejonėms išsklaidyti. Kol daugelis žmonių plojo, aš literally kelis kartus skėsčiojau rankom ir nepasitenkinančiai prunkščiau klausydama purely conservative opinions. Nenoriu kišti jokių citatų ar pavardžių, tačiau juokinga, kai:
1. Vienas iš dalyvių pasako, jog tikisi, kad artimiausius rinkimus laimės konservatoriai, ne liberalai;
2. Visi ploja.
3. Klubą remia Antano Guogos paramos fondas.
4. Aš skėsčioju rankomis.

Kartais reikia išeiti iš komforto zonos ir pasiklausyti kito fronto argumentų.

4. Aš labai mėgstu The Kooks ir Atlas Genius. Kaip ir mėgstu šokoladą ir pyragą. Tai čia yra mano šokoladinis pyragas.

5. Gyvai išgirdau gerus latvius ir gavau dovanų Marko Palubenkos "Puzzleman" su autografu.



Aplankykit knygų mugę šį savaitgalį, draugai. Ikiuks.





Tuesday, 17 November 2015

Feisbukas, laimė ir pasyvumas

So here's a thing: kartais iš tikrųjų jaučiamės laimingi, o kartais bandome save įtikinti, kad tokiais jaučiamės. 

Mano numylėta ir įkvepianti lietuvių mokytoja yra pasakius ne vieną, man giliai įstrigusią, frazę. Paskutinė iš jų buvo visai neseniai, keli metai po mokyklos baigimo: "Ar pas tave gyvenime viskas iš tikrųjų taip gerai, kaip atrodo iš feisbuko?". Aš tikrai sutrikau minutėlei. O vėliau vis galvojau ir galvojau apie šią mintį. 

Taip, feisbukas yra ta viena, kur mes džiaugiames savimi (kartais, savo šalimi) arba teisiam kitus (arba stengiames pasirodyti empatiškais). Bet kodėl mes nerašome, kai mums liūdna? Iš tiesų neįprastai atrodo passive-aggressive postai, nes autorių priverčia pasirodyti silpnu, o žiūrovams tiesiog kelią nepasitenkinimą. We like it when people keep their business to themselves. Tam tikrų istorijų nežinome ir labai gerai, kad nežinome. Tad aš džiaugiuosi, kad tokie postai – retenybė (nors anksčiau tokių būdavo). Mes norime išlikti pozityvus ir feisbuką atsidarome tikrai ne tam, kad eitume guosti kitų. 

Tačiau visai ne retenybė yra "I am who I am", "Who are you to judge me?" bei vyrų, moterų ir santykių tobulumą apibrėžiančios saldžiai pigios nuotraukos. Šios “jausmingos” ir “teisingos” sparnuotos mintys sukels daugiau vėžio atvejų mano pažįstamų aplinkoje nei mėsa (PSO turėtų susirūpinti). Ir kažkodėl vis tiek tenka tokių pastebėti. Bet čia jau kita tema. 

Už tokias fotkes blogiau yra tik Mašenka.  "Karolina, tu pavydi!" - ne, mažučiai, aš nepavydžiu, aš tiesiog tikiu kitais dalykais.


Ar asmeninis feisbukas turi turėti savo specializaciją? Whether it's politics, music, sports, friends or just your selfies? Vis dažniau pastebimas “koncentruotas” profilis, kuris tikrai, visada, bū-ti-nai turės “follow” funkciją. Galbūt mes žengiame į laikotarpį, kai turime dalintis tik konkrečiomis naujienomis. Ar jūs nepastebit, kad draugai savo gerais dalykais dalinasi vis rečiau, nes feisbukas tampa mūsų įprastų naujienų šaltiniu. Tai nebėra “draugų ratas” su “draugų naujienomis”. Tai yra verslo, žvaigždžių, visų įmanomų pomėgių ir bendrų pasaulio naujienų sutelkimas į vieną (negaliu ginčytis, tikrai patogią) vietą, kurią papildo ekspertų komentarai. Mes neberašome, mes tik pritariame arba kritikuojame pripažintus specialistus. Nors mus domina per daug įvairių dalykų, komentuoti yra paprasčiau ir saugiau, nei rašyti savo mintis. 

Žmogus turi visas galimybes išlikti įvairias temas mėgstančiu vartotoju: gali būti sekamas pagal public post, gali dalintis tik su draugais ar tik su tam tikrais list'ais. Tai perša mintį, kad gali turėti netgi list'ą draugų, kuriems iš tikrųjų gali parašyti tą sad, heartbroken post. Tad galima daryti išvadą, kad mes tampame vis atviresni: yes, please, check my profile, I have some public posts - sudarome įspūdį, that we have nothing to hide. Šalia to, net ir truputį fake: laikiname dalykus, kurie net nelabai mus liečia, bet sukuria gerą įvaizdį. Tačiau, at the same time tampame ir uždaresni: ne tik nesidaliname, bet ir ne visada paspaudžiame "Patinka", nes kiti tai pamatys. 

Tai juk tik social media. Tai tik kažkoks internetinis puslapis, per kurį mes dažnai sužinome ne tik pasaulio, bet ir artimiausių draugų naujienas. Puslapis, kuriame praleidžiame daugiau laiko nei norėtume, kuriame gali sužinot apie kitą, net jeigu jis niekuo nesidalina. Stalkint niekada nebuvo taip paprasta net stalkerius - pasyvius vartotojus, kurie praleidžia ten tiek pat laiko, kiek ir facebook-active-users, tiesiog niekada nesinaudoja "post" ir "share" mygtukais. Šis bendro srauto sumažėjimas iš draugų atsirado po to, kai visi pradėjo bijoti privacy pažeidimų ir jautrios informacijos nutekėjimo. Tačiau, tie patys žmonės turi visų didžiųjų prekybcentrių lojalumo korteles, aktyviai naudojasi Google ir vis tiek nemažai sėdi feisbuke su “like” mygtuku. Great news, užtenka jūsų patinktinktinktinkinimo. 

Tad ar viskas iš tikrųjų yra taip gerai, kaip atrodo feisbuke? I don't think so. Kad ir kiek daug jo dalyvauja mūsų realiame gyvenime, mes niekada neleisime jam tapti mūsų gyvenimu. Mes iš jo išaugame suprasdami, kad ne viską turi žinoti visi, tačiau nesubrandiname drąsos reikšti mintis kaip pirminiai šaltiniai, nes bijome, kad tai bus panaudota prieš mus. Jau dabar mes esame per daug pažeidžiami ir emocionaliai priklausomi nuo bet kokios medijos. Nuoskaudas prisimename ilgiau nei gerus dalykus, tad kodėl atsidarydami "Memories from few years ago at the same day" norėtume matyti liūdesį. Nebent tam, kad ištartumėm "What doesn't kill me, makes me stronger". Manson'as perfrazavo, kad užtai randą palieka. 

Geriau randų nematyti, o geriausia juos išsigydyti. Nepamirškite savo minčių higienos, kaip ir nepamirštate ryte dantų išsivalyti. Ir nebijokite dalintis savo nuomone ir savo asmeniniais džiaugsmais. 


P.S. Aš retai rašau ne vien tik sau, tai yra keista ir žavu.

Tuesday, 8 September 2015

Play The Game

Not related to text, but.. argh.
Labas vakaras, dabar vienuolika minučių po vidurnakčio, su jumis sveikinasi šūdblogio Autorė, kurios mintims šįvakar lietis padės Gravel (*nuostabos aiktelėjimas publikoje*). Iš tikrųjų, tai labai skauda nugarą, bet dar labiau noriu parašyti retai pasitaikantį minčių pliūpsnį, a.k.a. Įrašą. Nors, rodos, kad čia sugrįžtu tik tada, kai man labai sunku. Tarsi čia būtų mano bažnyčia. Bet juk kiekvienas turi savo būdus išgyventi pakilimus ir nuosmukius, tiesa?

Nežinau, nuo ko pradėti: nuo jausmų ar nuo įvykių. Galbūt įvykių, nes tik jie paskatina jausmus (ne visada, but you know what I mean). Trumpai: aš turėjau tikrai, tikrai pačią nuostabiausią vasarą savo gyvenime so far. Ji turėjo svarbiausius veiksnius, kad galėčiau jaustis gerai, ji turėjo kliūčių, kad neskraidžiočiau padebesiais, ji turėjo iššūkių, kad visada būčiau awake. And it was amazing.

Mano vasara prasidėjo dar pavasario vidury. When he saved me while just talking to me. He never knew that, but he saved me. Tai buvo labai stiprus paskatinimas susiimti, stengtis ir naują sezoną pradėti kokybiškai. Man toks pasiekimas buvo pagaliau pabaigti semestrą be skolų. Atrodo, tiek nedaug reikia. Well, man reikėjo nemažai. Taigi čia buvo pirmasis ka-ching ir gera pradžia.

Nesu tikra, ar čia smulkmenos, ar ne. Aš manau, kad ne. Kalbu apie tai, kad turėti darbą, draugus ir malonų laisvalaikį yra a big deal we have to appreciate. Darbas, kuriame žinai, ką darai, ir gali jaustis saugiai. Draugai, kurie visada atsilieps, kai tau jų reikės. Laisvalaikis, kuris man dažniausiai yra muzikalus ir kultūrinis, kuris pripildo visas mano kiaurymes bent trumpam. Iš didesnių įvykių būtina paminėti galbūt tradicija tapsiantį bent vieno festivalio aplankymą, o šįmet tai buvo Positivus Latvijoje (po tiek metų troškimo pagaliau pamatyti Kasabian ir Placebo yra dievų dovana). O visiškai tradicija tapęs reikalas yra baidarių žygis, kurį vis dar puikiai ir netingiai organizuoja mano sesuo (o Austėja yra the best partnerė, kad ir kaip mums būna sunku ir dėl to būnu aš kalta (i love you, babe)). Vien šių dviejų įvykių užtenka pasakyti, kad ši vasara pavyko, jau nekalbant apie dar daugiau 20 aplankytų koncertų. O kur dar mano didžiausias ir mylimiausias iššūkis Live Camp'as, kurio kokybė pasiekė neišpasakytą lygį (tik nuostabios komandos dėka).

Deja, visi gražūs dalykai yra (ir, labai atsiprašau, visada bus, kad ir kaip jūs mylite save) nepilnaverčiai, jeigu to džiaugsmo nėra su kuo pasidalinti. Kaip naivu galvoti, kad vienas žmogus gali priversti tave mylėti gyvenimą. Ir iš tikrųjų, vienas žmogus niekada neprivers. Privers veikla, kuria jūs užsiimsite kartu, ir mintys, kuriomis jūs dalinsitės. Ir tai bus darbas. Tiksliau, sudėtingas žaidimas, kurio taisyklės niekur nėra užrašytos ir pastoviai kinta. Ir kai tik vienas pasiduos jausmams bei nustos žaidęs, kitam žaisti vienam pasidarys nebeįdomu.

Būtent, ta nuostabi veikla ir tos nuostabios mintys, kuriomis mes dalinomės visą vasarą, pavertė mane be galo laiminga. Pasivaikščiojimai ir sėdėjimai namie, aktyvūs pasibuvimai ir tingėjimai gulinėjimai, susitikimai ir žinutės. Paprasčiausias "labanakt" prieš miegą yra something I live for, something I want to play for.

Tai gali nuskambėti kaip Coelho citata, bet: paprasta atpažinti, kai ilgiesi ne artumo, o tam tikro žmogaus.


The Killers - Read My Mind.mp3

neturiu ką pacituot. rimtai.

Friday, 27 February 2015

Nesibaigiantis self-coachingas

Šiandien skaičiau Sinickio blogus. Nuo 2006 metų. Tuos pačius, kuriuos atradus negalėjau atsitraukti ir prilipus skaitydavau, kol paskutinę minutę išbėgdavau į Aikido treniruotę. Supratau, kad be nostalgijos, jie turi labai ypatingą energiją (bet čia tik man, aišku), kuri makes be feel better. "Aš prisidėjau ne prie to, kad ji gimė, o prie to, kad ji tapo." Nieko nei pridėsi, nei atimsi.



Būna, kad meluoji sau. Būna, kad meluoji draugams. Jie žino, kad meluoji. Tada sakai "Ok, meluoju". Tada jie sako "Tai aš tave aplankysiu, ką tau paimt?". Tada mes juokaujam "Už kaklo, ačiū". Arba svarstai, kodėl esi toks, koks esi. Supranti, kad tema tokia didelė, kad poros cigarečių ir arbatinuko neužteks. Susitari, kad greitu metu skirsi tam visą vakarą ir vyno butelį. Ypač svarbu tai padaryti, kai sutinki žmogų, su kuriuo bendrauji lyg žiūrėdamas į veidrodį. Kaip sako vienas mano dėstytojas: "Supratai? Gerai, laikyk ir nepaleisk."

Kartais būna sunku galvoti, kad esi labai stipri, kai esi labai silpna. Ir atvirkščiai. I mean it. Čia ne žodžių žaismas, čia toks gyvenimas (kalba dvidešimtmetė, apgailėtina, bet jei Jake Bugg gali, galiu ir aš). Tada atradinėji jau nebe tik muziką. "Daug kas pamatęs, ką tu darai, tikrai gali pagalvoti, kokia awesome tu esi" - big words, small truth. T.y. Aš jau daug kartų tą girdėjau, kažkada net pati tuo patikėjau, bet vis dėlto - ne. Produktyvumo manyje vis dar per mažai. O gal noro.
Aš gal ir verkčiau dažniau, jei nuo to taip neskaudėtų galvos. Visą dieną. Kodėl kiti tai daro taip dažnai, aš nežinau. Ar pagerėjo? Gal. Bet galvą vis tiek skauda, o aš to nekenčiu. Pyktis-liūdesys-pyktis. Ant savęs. And I will do anything for love. And I will do that.

Nors šita vieta visada liks šūdblogiu. Bet man patinka paskaityt praeities mintis. Kartais net suvokiu, kad gal ir ne regresuoju.

Iš tikrųjų, tai aš labai pasiilgau literatūros pamokų. Man taip patikdavo analizuoti kūrinius, ieškoti juose simbolių, kontekstų, juos susieti, suprasti, perprasti ir panaudoti. Iki šiol (wow, visi du metai praėjo, aš tikrai mentally esu pensininkė) prisimenu daug nagrinėtų tekstų, kurie padeda sudėlioti mintis. Pavyzdžiui, Jono Biliūno "Liūdną pasaką", kurioje jau beveik visas viltis praradusios merginos akys yra sulyginamos su užgesusiomis žvaigždėmis. Toji metafora man tokia artima, nes tiku, kad akys puikiai atspindi žmogaus sielą. Tik reikia jas mokėti perskaityti. Įsimylėjelio akis visada įskaitysi, todėl ir nesutinku su Šekspyro paskutine eilute 24-ajame sonete, kuris, nepaisant to, mane be galo sužavėjo šiandien. Arba aš blogai interpretuoju, nes ką tik supratau, kad "širdį atvaizduot negali jos" might be "negali mylėti vien tik žiūrėdamas". Ech.


Gravel - Nobody Knows.mp3



Akis manoji stengiasi slaptai
Tave nupiešti širdyje, kaip gyvą.
Aš rėmus tau atstoju kaip matai,
Ir išlaikau gražiausią perspektyvą.

Šviesa iš tavo spindinčių akių
Dirbtuvės mano prieblandon srovena.
Gėrėkis savo atvaizdu puikiu
Ir per kūrėją žvilgtelk į jo meną!

Taip mes draugavom: savo akimis
Tave bandau aš sieloj nutapyti,
O tavo akys džiaugias tylomis
Ir mano celėje lyg saulė švyti.

Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos,
Kad širdį atvaizduot negali jos.

[Viljamas Šekspyras, 24 sonetas]

Sunday, 18 January 2015

This is who I am


Sesija žiauriai vargina. Nesvietiškai. Jaučiu, kad mental side of me jau seniai ropoja grindimis ir nesupranta, kada ta pabaiga pagaliau. Bet viskas galų gale baigiasi, tikiuos, kad baigsis ir tai. Ir pagaliau galėsiu pradėt organizuot Live Campą, mmm.

Labai įdomus jausmas, kai žinai, kad tave stebi, bet nežinai kas. Beveik kaip zviozda, tik kad nieko nepadariau. Nei gero, nei blogo. Oh well.

Rinkimai artėja. Pirmiausia reiktų užsiregistruot Vilniuj. Tikiuos, kad Šimašiui pasiseks, nes kitaip bus liūdna.

Bent jau koncertai yra mano gyvenime. Net tie, kurie man nelabai patinka, vis tiek - daug išgirsti, daug pamatai, daug sužinai. Užsivedžiau Aušros dovanotą knygelę, kad visų pirma - nepamirščiau dalykų. O antra - pasižymėčiau koncertus. Nes jau susižymėjau (beveik) visus nuo 2008 m.

Aš kaip niekada atradau save susidomėjusią muzika. Ir tai yra amazing. Visada norėjau gerai susipažinti su indie/rock undergroundu (o yra overgroundas?) Lietuvoje - checked. Tačiau manęs vis tiek neapleidžia mintis, kad Sinickiui reikia bent vieną koncertėlį padaryt šįmet. Too many people want that.

All in all, I feel happy, but tired. Ir tikiuos, kad greit pasijusiu dar geriau. Ir jums to linkiu.


Galvanic Elephants - We Are Together.mp3

And every single power 
In my mind you'll heathen,
And this narrow being-here
To Eternity you'll widen.
[Goethe - The Artist’s Evening Song]

Wednesday, 19 November 2014

Do I Wanna Know

Dainuoju apsipatenkinus ir būnu. Rami. Kantri. Nuostabi.

Per visą gyvenimą tubrūt negavau tiek komplimentų, kiek pastaruoju metu. Ir gyvenime nesijaučiau taip gerai. Ir pastarąją savaitę - ypač happy. Tiesiog reik susideliot viską į dėžutes ir viskas pagerėja.

Ir jau visur Kalėdos. Jau visi per kilogramais mandarinus ir visus beria ir visi tokie "ai".

Geriausios dienos yra tos, kai neskaitai delfio. Pasaulis daug gražesnis. Daug.

Ir kol ne karas, aš stengiuosi būti in love. Ir man sekasi.

Svarbiausia - laukti.

Haim - Falling.mp3
What doesn't kill me, makes me stronger. 

Tuesday, 23 September 2014

Dabar lauksim Kalėdų

Todėl dabar teliko Kalėdų laukt.


Vasara baigės. Tai jau būtų galima įtraukt į plaučius šiek tiek vėsesnio ir drėgnesio lietuviško deguonies bei kibt į darbus. Bet aš šiandien nusprendžiau pasiimti lengvas atostogas, nes tokių neturėjau vasara. O nuo visko labai pavargau. Vien Franciuko ligos nuo Joninių neleidžia atsikvėpt (bent po porą kartų į savaitę lankaisi pas vetus, rūpinies namie, leidi vaistus ir t.t.)


Lenkiškas pienas is love.




Kol kas mano mokymasis labiau primena sėdėjimą valstybės finansuojamoj ir stenėjimą dėl diplomo. Šiandien važiuodama troleibusu vos nepramazinau stotelės, nes užsimąsčiau (again) "What am I doing with my life?" tema. Ir aš kol kas nieko nesuprantu, nieko per daug nenoriu ir nieko nežinau. Ir jeigu jau varau "dėl diplomo", tai tebūnie tai fizika.





Buvo mano gimtadienis. Ir man buvo keista. Taip, aš pakviečiau daug žmonių. Bet nesitikėjau, kad jų tiek (~30) ateis. Nes... Nu kas gali eit į tokios kaip aš gimtadienį ir dar atnešt awesome dovanų? Tai va. Aš juos myliu. Jie sako, kad mane irgi. Aš nesuprantu kodėl. :\

Vieninteliai žmonės, kuriuos aš myliu labiau nei save (kelių trūksta).

Ir dar (ir vėl) turiu naują kambariokę, šįkart tai nuostabioji Guostė. Jos grįžtančios aš laukiu kaip mamos laukdavau, kai man buvo 9-eri metai. Tik kad dabar laukiu su vyno bonke. Ir lauksiu. Iki 2 am. Liko tik 4 val.


Cold War Kids - Miracle Mile.mp3
The more you steal, the more Lithuanians respect you. [T.S.]